Sveiki visi!
Mano vardas Maria, man 22 metai ir esu iš Romos. Vieną rugpjūčio pradžios dieną netyčia aptikau Europos solidarumo korpuso, Europos Sąjungos finansuojamos programos, puslapį ir nė nedvejodama išsiunčiau paraišką. Taip prasidėjo mano nuotykiai Porte, Portugalijoje.
Rugsėjo viduryje nusileidau į nuostabųjį Porto miestą, kad pradėčiau šešis mėnesius, kupinus šypsenų, apkabinimų ir, svarbiausia, didžiulio pasitenkinimo. Savanoriavau „Onda Verde“ asociacijoje mažame Avinteso kaimelyje, Vila Nova de Gaia, kartu su savo kolegėmis nuotykių ieškotojomis Magdalena ir Maria, abi iš Lenkijos.

Mano tikslas ir didžiausias troškimas buvo atsinešti savo entuziazmą ir kūrybiškumą į imlią aplinką, tarnauti kitiems ir pritaikyti savo įgūdžius. Dizaino studijos leido man padėti asociacijai ne tik humanistiniu požiūriu, padedant vaikams ruošti namų darbus ir organizuoti įvairias popietės veiklas, bet svarbiausia – pakelti asociacijos komunikaciją į kitą lygį, kuriant grafiką, plakatus, institucinius laikraščius ir daugybę kitų viešosios komunikacijos medžiagų, kurios išlaikė nuoseklų vizualinį identitetą ir buvo lengvai atpažįstamos bendruomenės.

Todėl mano savanorystė apjungė viską, kas man būdinga: kūrybinę pusę, bet svarbiausia – stiprų norą įsitraukti ir mokytis iš mažylių anksčiau nežinoma kalba. Vaikų šypsenos buvo neįkainojamos, kaip ir visi maži prisilietimai bei kiekvienas žingsnis po žingsnio užmegztas ryšys, kol tapau jiems ne tik suaugusiu, bet ir draugu, kuriuo jie galėjo pasitikėti, prašyti pagalbos ir su kuriuo žaisti.

Iš pradžių kalbos aspektas tikrai buvo šiek tiek neramus, nes dauguma 7–15 metų vaikų visiškai nekalbėjo angliškai, kaip ir kai kurie darbuotojai. Tačiau ši patirtis mane išmokė, kad kalba nėra vienintelis būdas bendrauti: yra vietos ir gestams, žvilgsniams, o svarbiausia – norui būti suprastam kitų ir gebėjimui praplėsti savo akiratį.

Mėgstamiausi užsiėmimai neabejotinai buvo pirmadienio popietės, kai kartu su Joana, viena iš organizacijos darbuotojų, vykdydavome veiklas, susijusias su aplinkos tvarumu. Kiekvieną pirmadienį mums pavykdavo sukurti kažką, kas vaikams patiko, bet kartu perteikdavo ir konkrečią žinutę. Saulėgrąžų sėklas sodindavome iš perdirbto popieriaus, o su vaikais gamindavome mažus stiklainėlius su vandens sraigėmis, kad jie galėtų turėti savo augintinį. Perdirbome atliekas, kūrėme mažas figūrėles iš atliekų ir mokėmės apie vandens svarbą bei kaip svarbu jo nešvaistyti. Buvo stebuklinga matyti, kaip mums pavyko perteikti tokias svarbias sąvokas tokiu paprastu būdu, iš tiesų jas perteikiant vaikams.

Kartu su kolegėmis nuotykių ieškotojomis Maria ir Magdalena turėjome galimybę susipažinti su kitais savanoriais ir bendradarbiauti su jų organizacijomis kuriant tarptautinę aplinką, kurioje visi galėtų išreikšti save. Todėl manau, kad svarbu paminėti ir Marianą (Mari!), savanorę iš „NoGordio“ asociacijos, taip pat įsikūrusios Porte, kuri supažindino mus su šiomis nuostabiomis galimybėmis. Jos dėka galėjome susipažinti su kitais savanoriais iš įvairių organizacijų, kurie vėliau tapo tikrais draugais.

Savanoris ESC Tai vertinga patirtis, kuri, esu tikra, mane nepaprastai praturtino. Manau, kad tai puiki galimybė visiems, norintiems mesti sau iššūkį ir pabandyti suprasti, ką reiškia gyventi kitoje šalyje, visada turint saugumo tinklą ir trampliną į kažką didesnio. Tai patirtis, kai atsineši daug savęs, bet tuo pačiu metu pradedi mokytis nuo nulio ir daug tobulėji. Tai prisitaikymo, smalsumo ir atradimų patirtis. Tai tikrai unikali patirtis.
Marija Zaharija